„Geros mergaitės“ mane suintrigavo dėl savo temos – gimnastikos užkulisių. Knygoje pasakojama keleto mergaičių, dalyvaujančių varžybose, savaitės kasdienybė.
O kasdienybėje daug skausmo, fizinio ir psichologinio smurto, įtikinėjimo, kad net visa tai nepadaro gimnastikos atgrasios, kad šis sportas vis tiek yra svarbiausias gyvenime dalykas, nes tai padės tapti žinomoms, pajusti pergalės skonį, laimėti daug pinigų ar pasiekti kokių nors kitokių asmeninių tikslų. Skaitydama prisiminiau, kaip ne taip ir seniai viena sutikta moteris pasakojo, kad vaikystėje (o gal ir paauglystėje) lankė baleto pamokas, kiek patyčių ten patyrė. Ir vis tiek įvertino tai kaip sustiprinusią patirtį, o dabar į baletą veda ir savo mažametę dukrą. Ar tikrai verta tokiais būdais „stiprinti“ vaikų ir paauglių asmenybes, nesiplėsiu, bet tai šiek tiek susisiejo su suaugusiųjų abejingumu tam, ką patirdavo knygoje aprašomos mergaitės. Suaugę buvo abejingi net tuomet, kai jos tiesiai šviesiai pasipasakodavo apie tai, kas vyksta kineziterapeuto apžiūros metu, jokių emocijų, kurie suteiktų jėgų kažkokiems pokyčiams ir sprendimams, suaugusiems nekeldavo kūnai, nusėti mėlynių, minimali mityba, išspjaunamas maistas, svoris, neatitinkantis normų, o tam tikras neįprastas elgesys (pavyzdžiui, poreikis viską padaryti du kartus) irgi neatrodo kaip kažkas, dėl ko vertėtų susirūpinti. Nenuostabu, kad tokiais atvejais ir pagrindinės veikėjos tampa daug kam abejingos, jų kalba pilna šiurkščių žodžių, kuriuos nuo mažumės girdėjo iš trenerių, o tėvams šypsomasi tomis dirbtinėmis varžyboms skirtomis šypsenomis, pasakojant, kaip joms puikiai viskas sekasi, nors tiesa gali būti visai kitokia. Niūroka knyga, kurioje šviesos rasti ganėtinai sunku.
Knyga pradedama nuo teiginio, kad po keleto dienų viena gimnastė bus negyva. Natūralu, kad skaitydama knygą vis grįždavau prie to sakinio ir pasvarstydavau, kuri iš jų bus toji paauglė. Pagrindinės veikėjos mirties linki ne vienam personažui, kas atrodo visiškai suprantama, kai jose yra tiek užgniaužto pykčio ir skausmo, tad galbūt taip bandyta įnešti skaitytojams sumaišties, tačiau po truputį galima nuspėti, kas bus auka ir kieno bus kaltė. Ši knyga – visai ne trileris ir toji mirtis svarbi ne kaip knygos įvykis, o labiau tik kaip romano atmosferą pastiprinanti kulminacinė dalis. Man pasirodė itin gražiai einama finalo link, kai ėmė jaustis vis didesnė beprotybė ir migla pasakotojos akyse ir galvoje.
Emociją paliekanti knyga. Tiesa, veiksmo besitikintiems skaitytojams gali mažiau patikti. Pasakojama vienos iš gimnasčių akimis, tad daugiausiai dėmesio skiriama treniruotėms, santykiams tarp gimnasčių, mintims apie tėvus – na tokia daugmaž kasdieninė buitis, tik kad persmelkta skausmu.
Mano knygų pasaulis 